Santechnika: švaros kultūros raida
Vandentiekio meistrystės istorija
Vargu, atsirastų kita profesija, kuri nuo savo atsiradimo laikų būtų patyrusi tiek daug techninių ir kultūrinių pokyčių, kaip santechniko. Ir vargu, ar atsirastų kita profesija, tiek daug įtakos turinti žmonių higienai bei jos evoliucijai. Ir tuo pačiu – vargu, ar atsirastų kita veikla, kuri taip stokotų visuomenės pripažinimo nei ta, kuria užsiima dujotiekio, vandentiekio ar panašaus pobūdžio sistemų meistrai. Šiuos žmones drąsiai galima vadinti mūsų švaros kultūros metraštininkais.
Santechnikos ištakos siekia žmonijos civilizacijos susikūrimą tarp Tigro ir Eufrato, Mesopotamijoje. Čia pirmą kartą buvo panaudotos plytelės ir vandens utilizavimo sistemos. Kadangi reikėjo laistyti laukus, buvo išrastos vandens gabenimo sistemos. Romėnai Europos kraštovaizdžio topografiją nusėjo akvedukais, sausuosius regionus paversdami derlingais žemdirbystės plotais. Žmonija nuėjo ilgą kelią – nuo upių ir jūrų makro kosmoso iki gyvenamųjų namų buities mikro kosmoso. Šį kelią gerokai apsunkino Viduramžiai, kai buvo prarasta daug žinių, kurias per ilgą laiką buvo sukaupę romėnai. Svarbų vaidmenį suvaidino vienuoliai, kurie dėjo visas pastangas, kad išsaugotų šias vertingas žinias savo įrašuose. Vargu, ar visa tai kas nors išmano geriau nei santechnikos raidos chronologas Klausas Krameris.
Klausas Krameris nėra nei istorikas, nei santechnikas. Jis yra fotografas ir vaizdingu kalbos stiliumi apdovanotas rašytojas, kurio vardas šiandien neatsiejamas nuo mūsų aptariamos temos. Jis susirado rėmėją - įmonės Hansgrohe vadovą Klausą Grohe. Krameris, vykdydamas savo tiriamąją veiklą, nuolat pirko įvairias dušų sistemas ir vonias, kurios vėliau tapo šios įmonės patriarcho įsteigto muziejaus eksponatais: „Mums visada rūpėjo šios srities technologijai parodyti deramą pagarbą. Juk sanitarinės sistemos raida ženklina ne ką kitą, o žmonijos kultūros vystymąsi“, - sakė K. Krameris.
Ankstyvosios istorijos ištakos siekia senovės Romoje nutiestus tunelius ir vamzdžius. Tolesnę santechnikos raidą ženklina moderniojo amžiaus vamzdynų sistemos, kol galiausiai ji pasieka šiandien galiojantį geriamojo vandens reglamentą, galiojantį Vokietijoje ir kitose Vakarų Pasaulio šalyse. Visais laikais buvo specialistai, kurie miestuose ir gyvenvietėse vandenį pavertė kontroliuojama ir naudinga substancija. O kur dar inžinieriai ir meistrai, kurie rūpindavosi sistemomis po jų įrengimo – jie buvo vadinami skardininkais, santechnikais, plombuotojais. XIX amžiuje, išradus dujotiekį ir vandentiekį, atsirado poreikis iš skardininko profesijos išskirti santechniko ir anuomet vadinto „sveikatos techniko“ specialybes. Pastariesiems apie 1880 m., pagal tuometinį prancūzų kalbos neologizmą Installateur, buvo suteiktas montuotojų vardas.
Geriamas vanduo iš čiaupo – anaiptol ne duotybė
Santechnikų dėka gyvenamuosiuose būstuose buvo įrengti pirmieji vonios kambariai. Žmonės įprato praustis vonioje ir duše, maudymasis namuose tapo kasdiene rutina. Klausas Krameris pasikaso barzdą: „Vis tai priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau taip nėra – geriamas vanduo net ir šiandien daugelyje pasaulio vietų anaiptol nėra duotybė. Taip pat ir tualetas ar dušas, ypač karštas.“
Žinios apie vandentiekį ir nuotekų šalinimo sistemas nenustoja jo žavėti. Kaip ir tas faktas, jog mažas technologinis atradimas gali pakeisti ištisos žmonijos kasdienius įpročius. „Žinoma, visi šiuo atveju pagalvoja apie išmanųjį telefoną. Tačiau prisiminkime senąjį Hansą Grohe’ę, kuris privertė žmones aikčioti iš pasigėrėjimo pademonstravęs, kaip veikia pirmasis reguliuojamas dušo laikiklis. Drįstu manyti, kad tai davė pradžią maudymosi duše įpročiui – taip, kaip jį suprantame šiandien“, - pastebėjo K. Krameris.
