Žmonijos vargai dėl geriamojo vandens

Šiuo metu Vokietijoje prie viešojo vandens tiekimo tinklo prisijungę beveik 100 proc. gyventojų. Visų namai aprūpinami kokybišku geriamuoju vandeniu. Vis dėlto peržvelgę žmonijos istoriją pamatysime, kad to negalima laikyti savaime suprantamu dalyku. Sėsliosios kultūros buvo itin priklausomos nuo švaraus, lengvai prieinamo vandens, o norint nuolat turėti vandens žmonėms prireikdavo ne mažiau išradingumo nei kuriant ginklus.

Medžiotojai ir rinkėjai

Prieš daugiau nei 8000 metų: geriamasis vanduo imamas iš šaltinių, upelių, upių ir ežerų. Atsirado iškastinių vandens griovių ir nedidelių vandens siurbimo šulinių. Sukurtas pirmasis vandens filtras – žolės gniužulas, per kurį pratekėjęs vanduo būdavo švaresnis.

Sėsliosios akmens amžiaus kultūros

8000 m. pr. Kr.: pirmasis smiltainio šulinys Viduržemio jūros regione.

6000 m. pr. Kr.: medinis šulinys.

5100 m. pr. Kr.: giliausias žinomas akmens amžiaus šulinys Europoje (15 m gylio)

Pirmosios miestų kultūros.

3000 m. pr. Kr.: drėkinimo kanalai ir pirmoji kanalizacija Mesopotamijoje, Egipte ir Indo slėnio (dabartinio Pakistano teritorija) civilizacijoje, kurioje taip pat atsirado pirmasis buitinis tualetas su variniais vamzdžiais.

2500 m. pr. Kr.: pirmieji gilūs šuliniai Egipte.

2000 m. pr. Kr.: požeminiai tuneliai (kanatai), naudoti toliau į sausumą nutolusioms gyvenvietėms aprūpinti, dabartinėje Irano teritorijoje.

2000 m. pr. Kr.: daugeliui senųjų civilizacijų pažįstami vandens dezinfekavimo būdai – virimas, laikymas saulėje, filtravimas anglimis, įdedant vario gabalėlių, laikant sidabriniuose induose ir netgi elektrolizės būdu.

700 m. pr. Kr.: pirmasis vandentiekis Asirijoje.

Graikų ir romėnų senovė

800 m. pr. Kr. – 500 m.: plačiai išplinta vandentvarka, įrengiami vandentiekiai, kanalai, vamzdynai, smulkūs statiniai priežiūros ir remonto darbams, vandens siurbimo vietos, paskirstymo rezervuarai, molio, švino, medžio, bronzos ir akmens vamzdžiai, vandens kėlimo sistemos, aukšto slėgio vamzdžiai, efektyvi kanalizacija.

100 m.: kasdienis vandens suvartojimas Romoje pasiekia 370–450 l žmogui (Vokietijoje 2020 m. – 123 l žmogui).

Viduramžiai

500–1500 m.: vandens tiekimas suprastėja: vandentiekiai ima irti, vėl naudojami šuliniai, gręžiniai ir cisternos. Pagrindinės vamzdžių sistemos – iš medžio ir molio.

Nuo 1300 m.: kuriami vandens siurbliai, varomi oro slėgio.

Naujųjų laikų pradžia

XV–XVII a.: 33 Vokietijos miestuose ir daugiau nei 100 mažesnių miestelių atsiranda sudėtingesnių stūmoklinių siurblių sistemų ir vandens kėlimo mašinų.

1685 m.: italų gydytojas Lu Antonio Porzo sukuria pirmąjį daugiasluoksnį filtrą, kurį sudaro nuosėdų blokas ir smėlio filtras.

1746 m.: prancūzų mokslininkas Josephas Amy įregistruoja vandens filtro, pagaminto iš vilnos, pinčių ir medžio anglių, patentą.

Naujieji laikai

1804 m.: Škotijos Peislio mieste vandeniui valyti naudojamas smėlio filtras, pirmasis toks filtras, minimas istoriniuose šaltiniuose.

1806 m.: Paryžius užsako didžiulių vandens valymo įrenginių su smėlio ir anglies filtrais statybą.

1848 m.: Hamburge įrengiama pirma moderni viešoji vandens tiekimo sistema.

1854 m.: dėl užterštų vandens siurblių Londone kyla choleros epidemija, nusinešusi maždaug 14 000 gyvybių.

1892 m.: paskutinė didelė choleros epidemija Vokietijoje (Hamburge), nuo kurios miršta 8605 žmonės.

XIX a. pab.: centrinė vandens tiekimo sistema pasiekia plačiąją visuomenę.

Nuo 1900 m.: plačiai naudojamos dezinfekavimo priemonės, pvz., chloras.

XX a. 7 deš.: platus tolimojo vandens tiekimo tinklas geriamuoju vandeniu aprūpina ir atokius Vokietijos regionus.

1976 m.: po Amerikos legiono veteranų suvažiavimo Pensilvanijoje pirmą kartą pasireiškia legionierių liga. 29 iš 4400 suvažiavimo dalyvių miršta.

1991 m.: Vokietijoje nutraukiama geriamojo vandens dezinfekavimo chloru praktika. Ji pakeičiama filtravimu, ozonavimu ir valymu UV spinduliais.

2013 m.: kyla didžiausias Vokietijoje legionierių ligos protrūkis – Varšteine liga užsikrečia 165, o nuo jos miršta trys žmonės.